/Trempinių kaimas . Liubavo seniūnija. Kalvarijos savivaldybė/

Kūrinys – apie vietovę, laikomą mistine.  Tai – kalnas, vadinamas Koplyčkalniu. Jis yra Trempinių kaime, Liubavo seniūnijoje, Kalvarijos savivaldybėje, Marijampolės apskrityje.

           Rudens popietę, kai nenumaldomai artėja ilgasis vienatvės vakaras, išsileidžiu į kelionę po gerai pažįstamas vietas, susitinku su ten gyvenusiais protėviais, išklausau jų pasakojimus apie to laikmečio pulsą ir pasineriu į apmąstymus.

            Koplyčkalnis apaugęs ne tik medžiais, bet ir legendomis. Kaskart čia sugrįžus apninka dviprasmiškos mintys, kūnu perbėga keisti, vaikystėje patirti, šiurpuliukai, pabunda noras prisiliesti prie šio krašto praeities.

            Nežinau kodėl, bet mãžai būnant niekada negirdėjau pasakojimų apie šį kalną. Visi suaugusieji, tarsi susitarę, tylėdavo ir mums, vaikams, paklausus „kas ten per kalnas?“ teatsakydavo – „Koplyčkalnis“. Keista, bet tame žodyje jausdavosi kažkas, ko mes vaikai nesuprasdavome. Senoliai šią vietą tarsi „paversdavo“ nereikšminga. Dabar man rodos, kad viskas buvo kitaip. Jie nenorėjo išduoti šio kalno paslapties, nenorėjo mus, vaikus, bauginti nesuprantamais reiškiniais, legendomis. Tačiau, kiekvieną kartą einant pro Koplyčkalnį keistai spurdėdavo vaikiška  širdutė: nerimas buvo toks didelis, kad norėjosi kuo greičiau aplenkti medžiais apaugusį kalną. Tik po daugelio metų, besidomint krašto praeitimi, mane pasiekė legendos bei nepaaiškinami įvykiai, gaubę šią vietovę. Tuomet ir supratau senolių nenorą apie tai kalbėti. Supratau, kad žmogaus nuojauta gali būti galingesnė nei turimos žinios.

           Koplyčkalnis – kalnas, esantis Trempinių kaime, Liubavo seniūnijoje, Kalvarijos savivaldybėje (Marijampolės apskrityje). Jo šlaitai apaugę medžiais, krūmokšniais, papėdėje teka šnekus upeliukas, kalno viršūnėje – plokščia aikštelė, kurioje stovi prieš keletą metų pastatytas vagonėlis, atstojantis gyvenamąjį namą keistuolei senolei. Garbaus amžiaus moteris čia apsigyveno, pasak jos, gavusi dievišką apreiškimą, kuriame buvo liepiama jai saugoti šį kalną. Šalia vagonėlio-namo ant postamento stovi Dievo Motinos Marijos statula. Neseniai kalne pastatyta balta koplytėlė ir keli nauji kryžiai. Koplyčkalnis – vieta, kurią lanko pravažiuojantys ar šiuose kaimuose kadais gyvenę žmonės. Vietiniai gyventojai čia renkasi įvairių švenčių metu.

            Garbaus amžiaus aplinkinių kaimų gyventojai dar mena pasakojimus apie šį paslaptingą kalną ir jo stebuklus.

              Legendos pasakoja, kad šio kalno niekas negalėjo paversti dirbamais laukais. Vos pradėjus jį arti, krisdavo negyvi jaučiai. Pasakojama, kad ten tekėjęs stebuklingas upelis, kuris turėjo gydomųjų galių. Ligoniai nusiprausę jo vandeniu pasveikdavo: akli praregėdavo, luoši išgydavo... Tik dvaro panaičių lengvabūdiškumas šį stebuklą panaikino. Jos išmaudė savo aklą šunelį ir upelis dingo, užako. Buvo kalbama, kad šiame kalne degęs šventos ugnies aukuras, skirtas Patrimpui. Manoma, kad kaimo pavadinimas, Trempiniai, kilęs nuo šio žodžio. 

              Kiek vėliau, jau krikščionybės metais, apie kalną prabilta kito stebuklo dėka. Legendoje pasakojama, kad vieną rytą gyvulius ganęs piemuo kalne augusiame medyje rado bekabantį Dievo Motinos Marijos paveikslą. Jį nunešė į Liubavo bažnyčią, tačiau nesėkmingai... Paveikslas iš po nakties vėl sugrįžo į kalne augantį medį. Taip tęsėsi tol, kol su mišiomis, giedojimais ir gausybe kunigų jis buvo nuneštas į Liubavo bažnyčią. Čia, altoriuje, jis buvo tol, kol per karą sudegė bažnyčia. Bet paveikslas... Sklinda kalbos, kad jis tąkart nesudegė, dar tebėra išlikęs ir galbūt  bus surastas... O iš medžio, kuriame kabėjo paveikslas, buvo sumeistrauta koplytėlė Dievo Motinai Marijai. Manoma, kad dėl šio įvykio kalnas ir gavo Koplyčkalnio pavadinimą.

            Koplyčkalnis – pilkapis. Jame ilsisi palaidoti šio krašto gyventojai. Šiame kalne karo metais palaidota keletas rusų kareivių. Dar ir šiandien galima surasti mažas betonines antkapines plokšteles su jų vardais. Šiuo metu ant kalno, vagonėlyje, gyvena senolė, pasiryžusi Koplyčkalnį saugoti, tvarkyti ir kitaip juo rūpintis.

            Aplinkinių kaimų gyventojai pasakoja, kad Koplyčkalnyje vaidenasi. Tamsiais vakarais ten gali sutikti nebylias šmėklas. Gal todėl mums, vaikams, apie šį kalną ir nebuvo pasakojama, legendos buvo nutylimos, kad nebijotume pro jį į mokyklą eiti ir naktimis ramiai miegotume. O gal viskas paslaptyje buvo laikoma, kad tokią šventą, stebuklingą vietą nesumanytų kas išniekinti – žmonių visokių esama. Tik nežinau, kas vaikystėje tą nerimą keldavo – paslaptingas suaugusiųjų tylėjimas ar ten gyvenusios šmėklos. Tačiau šių dienų kalno sergėtoja sako, kad jokių šmėklų, jokių vaiduoklių nėra mačiusi, nėra sutikusi. Senolė lapus sugrėbia, gėlių pasodina... Kas žino, gal šmėklos, gąsdinę aplinkinius gyventojus, savo kapų prižiūrėtoją, už jos gerus darbus, myli ir su ja taikoje gyvena.

             Ir suprask, žmogau, rodos kalnas, kaip daugelis šio krašto kitų kalnų, o legendomis apipintas, mįslėmis apraizgytas, savo paslaptimi žmones savęs link traukia. Kas žino tuos vaiduoklius, ko jie po Koplyčkalnį klajoja: pagoniškų apeigų pasiilgę, ar į Rusijos gilumą kelio nerandantys.

            O kalne viešpatauja ramybė. Praeities legendas ošia senoliai medžiai, tarsi naujiems  stebuklams besiruošdamas, per akmenėlius šokinėja šnekus upeliukas, paukščiai senųjų medžių šakose gieda giesmes, garbindami čia gyvenusius ir tebegyvenančius.

Asta Jankeliūnienė
Kalvarija
2009 m. lapkričio 15 d.