|
Miestas: Vilnius Miestas – vieta kur gyvena žmonės.
Miestas
– tai vieta, kurioje gyvena žmonės. Žmonės kuria istorijas.
Istorijos kuria žmones. Trumpa atkarpa iš Jos gyvenimo apie
pabaigą, kurios niekada nebus.
„Miestas purvinas ir senas, gipsas, marmuras, fontanai..."
Ji nubunda. Lyja. Arti trenkia perkūnas. Ji
pašoka lovoje. Toliau lyja. Lietus plauna bažnyčių
bokštus. Marijos Ramintojos bažnyčios bokštą,
Kazimiero karūną, cerkves ir kaminus. Pro jo langą matosi beveik
šešiolika bokštų. Kažkada jie skaičiavo. Ji
apsidairo – ne namai. Neaišku, kuri miesto vieta. Nors ne
visiškai aišku. Tik tas lietus, pirmas šio rudenio
lietus. Lietus plaunantis bažnyčių stogus. Lietus plaunantis
šaligatvius. Apačioje žmonės su skėčiais. Viršuj pilkas
dangus. Ne pirmą kartą Ji čia nakvojo. Ta pati lova. Tie patys
paveikslai ant sienų. Ta pati muzikos kolekcija. Ta pati tuščia
vieta. Greta lovos turėtų stovėti instrumentas. Kontrabosas, jei kam
svarbu. Kampe jo nėra. Jis išėjo. Ant stalo raktas. Sakė, kad Ji
pasiliktų. Jis tuoj grįš. Bet ji žino – daugiau čia
nebegrįš. Tai paskutinis rytas šitoje lovoje. Nes daugiau
nieko tarp jų nebebus. Tai pabaiga. Paskutinį kartą ji skaičiuoja
bažnyčias. Lygiai šešiolika. Lygiai
šešiolika skirtingų dievų. Kiekvienam po vieną. Ir
nereikia dalintis, nes dievų yra daugiau negu reikia. Tik Jos Dievas
mėgsta klausytis muzikos per ausines. Tikriausiai džiazo arba lengvo
roko. Nes kitaip Jis mane išgirstų. Galvoja ji ir meta nuorūką
pro langą. Ir tegu. Pilkšvą dangų skrodžia žaibas. Mergina
atsitraukia nuo lango. Nuo kėdės ji pasiima melsvą suknelę, staigiai ją
apsivelka. Kūnu perbėga šaltis. Dar juodos kojinės, batai ir
raktas. Ji užrakina duris. Apžvelgia laiptinę – kažin po kiek
laiko mano nuorūkas pakeis kitos nuorūkos. Ir greitai nubėga žemyn.
Laiptinėje aidi lietus...
- Manai, kad malonu galvoti ir
kalbėti apie paskutinius kartus, šitame mažame mieste, mažos
valstybės sostinėje, kurioje visi viską apie visus žino? Jie kurs
istorijas, kodėl ir kaip, jie klausinės, neva dėl to, kad jiems labai
svarbu kaip aš jaučiuosi. Malonu bus kurti netikras istorijas,
kad paslėptum tikrąją savo istoriją? Jei šaligatvio plytelės
mokėtų kalbėti, jos daug daugiau papasakotų. Apie kiekvieną pėdsaką,
apie kiekvieno bato kulniuką, ar supranti Raminta?
- Beveik, bet tu man vis dar nepasakei kas jis toks?
- Jis niekas, o gal ir viskas... aš nežinau... gal dar viena istorija?
-
Saulyt, tavo gyvenimas ištisos istorijos. Jei tokių nėra, tu jas
pati susikuri. Nors kartą nepabėk anksčiau laiko. O jie bijai –
išvažiuok.
- Nepajėgsiu, per daug man sudėtinga visa
palikti, visa mesti ir išvažiuoti. Tai tolygu bėgimui, nuo
niekur iki kažkur. Nebegaliu. Laikas sustoti ir pasilikti čia, ten kur
mane pasodino.
- Na, bet gal važiuok? Ne dabar, po mėnesio?
- Negaliu.
- Bijai?
- Taip.
- Tada sudie.
- Sudie. Rašyk.
- Sudie. Rašysiu.
Raminta uždaro lagaminą ir ištiesia
jai raktą. Merginos apsikabina. Suskamba telefonas. Taksi atvažiavo.
Raminta uždaro duris, o Ji žiūri pro langą. Vis tebelyja. Lauke taksi
vairuotojas nesėkmingai bando „supakuoti“ lagaminą į savo
mažutę mašiną.
- Cha, net prancūzams vienos mašinos užteko...
Ji prisidega cigaretę, veidą prispaudžia prie lango. Paskutinis kartas.
Kai ji buvo maža, rudenius leisdavo mažame
Suvalkijos kaime, pas močiutę ir tėtuką. Kiekvieną rytą senelis kurdavo
krosnį. Į kurią jis sukraudavo visokį šlamštą –
senus „Mokslo ir gyvenimo“ žurnalus, jos piešinius,
skudurus iš palėpės ir kažkokius neaiškius užrašus
su skaičiais, raidėmis ar kitokiais „kringeliais“. Ji
sėdėdavo ir žiūrėdavo kaip ugnis palengva naikina spalvas, visa
paverčia į pilką masę, kurią paskiau susemia ir išbarsto po
laukus. Kaip raganos plaukus arba, dar baisiau, smegenis.
Ji atitraukia veidą nuo stiklo. Nusipurto.
Dar viena pabaiga. Ir dar į darbą reikia eiti. Krizės metu žmonėms
sunku išlaikyti darbo vietas, tai Ji ir saugo saviškę.
Nors koks tai darbas – indų plovimas ir keleto intrigų rezgimas.
Bet Ji nežino žodžio ne, tad nuolankiai tyli. Ir dirba. Nors rankas
gėda ir kam parodyti. Tiek to, nėra kam. Mato jau nebėra. Jis nemirė,
jo tiesiog nėra. Be to Ji negali gyventi be Senamiesčio –
siaurų gatvelių, užrakintų kiemų. Ji negali apleisti
kunigaikščių miesto. Ji negali leisti numirti Žygimanto vėlei.
-
Reikia išsaugoti, tai kas yra. Bet tai sunku. Nes šiuo
metu esu pavargus ir purvina. Ar tu tai supranti? Ar tu supranti kaip
yra sunku būti žmogumi, šitame mieste? Ar supranti kaip tai yra
sunku šiandien? Ar supranti kaip baisu būti komplikuotai tarp
kompleksuotų? Gerai, jei esi tarp žuvų. Gerai, jei esi tarp
šunų. Gerai, jei esi parašytas? Gerai, jei
numiršti... Ar tu tai supranti, Matai? Ar gera yra
išsinerti iš savo kūno ir skrieti? Skristi virš
miesto. Virš Onos bažnyčios bokšto. Virš Trijų
kryžių kalno. Žiūrėti pro dvylikto aukšto buto langus. Pabelsti
į stiklą ir pabėgti. Praskrieti Mano miesto gatvėmis.
Nusileisti iki vandens, ir kol dar nepagavo srovė, staigiai
iškilti į paviršių? Matai, ar girdi? Matai, ar tu kada
nors apie tai pagalvoji? Ne? O aš dažnai...
- Ką tu šneki?
-
Matai, o tau patinka pabaigos? Daug tokių jau turėjai? Viena vienam
mėnesiui, kita kitam mėnesiui? Matai, nėra pabaigų. Tik pradžios...
Gediminas pastatė pilį ir davė pradžią miestui, kuris jau buvo
pradėtas... Mieste išaugo dvasia. Ji sukūrė mus, tave ir mane.
Mes susitikom. Simboliškoj vietoj ir simbolišku metu...
Ir tarp mūsų niekada nebus pabaigos. Bus tik dar vienas
daugtaškis...
- Kas tau nutiko? Mes nesimatėm jau gerą mėnesį. Aš išsigandau. Dabar atėjau čia. Ką tu šneki?
-
Taip, Matai, mėnuo. Gal net visi keturi. Pabaigų nėra. Tik laikas.
Laikas nelaukia. Laikas sugriauna pilis. Laikas ištrina vardus.
Laikas ištrina veidus. Laikas ištrina prisiminimus.
Laikas palieka raukšles. Laikas ištrina iš
atminties tai, ko neužfiksavo dailininkas.
- Atsimeni , ką tau žadėjau?
- Aš šoksiu.
- Mes gyvensim. Eime. Mūsų laukia.
Mergina ištiesia ranką Matui.
Vilnelės vandeniu plaukia spalvoti rudeniniai lapai. Lyja. Tolumoje trenkia perkūnas.
Dovilė Katiliūtė Dirbanti studentė.
|