 |
|
Miestas: Vilnius Miestas – vieta kur gyvena žmonės.Miestas – tai vieta, kurioje gyvena žmonės. Žmonės kuria istorijas. Istorijos kuria žmones. Trumpa atkarpa iš Jos gyvenimo apie pabaigą, kurios niekada nebus. „Miestas purvinas ir senas, gipsas, marmuras, fontanai..." Ji nubunda. Lyja. Arti trenkia perkūnas. Ji pašoka lovoje. Toliau lyja. Lietus plauna bažnyčių bokštus. Marijos Ramintojos bažnyčios bokštą, Kazimiero karūną, cerkves ir kaminus. Pro jo langą matosi beveik šešiolika bokštų. Kažkada jie skaičiavo. Ji apsidairo – ne namai. Neaišku, kuri miesto vieta. Nors ne visiškai aišku. Tik tas lietus, pirmas šio rudenio lietus. Lietus plaunantis bažnyčių stogus. Lietus plaunantis šaligatvius. Apačioje žmonės su skėčiais. Viršuj pilkas dangus. Ne pirmą kartą Ji čia nakvojo. Ta pati lova. Tie patys paveikslai ant sienų. Ta pati muzikos kolekcija. Ta pati tuščia vieta. Greta lovos turėtų stovėti instrumentas. Kontrabosas, jei kam svarbu. Kampe jo nėra. Jis išėjo. Ant stalo raktas. Sakė, kad Ji pasiliktų. Jis tuoj grįš. Bet ji žino – daugiau čia nebegrįš. Tai paskutinis rytas šitoje lovoje. Nes daugiau nieko tarp jų nebebus. Tai pabaiga. Paskutinį kartą ji skaičiuoja bažnyčias. Lygiai šešiolika. Lygiai šešiolika skirtingų dievų. Kiekvienam po vieną. Ir nereikia dalintis, nes dievų yra daugiau negu reikia. Tik Jos Dievas mėgsta klausytis muzikos per ausines. Tikriausiai džiazo arba lengvo roko. Nes kitaip Jis mane išgirstų. Galvoja ji ir meta nuorūką pro langą. Ir tegu. Pilkšvą dangų skrodžia žaibas. Mergina atsitraukia nuo lango. Nuo kėdės ji pasiima melsvą suknelę, staigiai ją apsivelka. Kūnu perbėga šaltis. Dar juodos kojinės, batai ir raktas. Ji užrakina duris. Apžvelgia laiptinę – kažin po kiek laiko mano nuorūkas pakeis kitos nuorūkos. Ir greitai nubėga žemyn. Laiptinėje aidi lietus... - Manai, kad malonu galvoti ir kalbėti apie paskutinius kartus, šitame mažame mieste, mažos valstybės sostinėje, kurioje visi viską apie visus žino? Jie kurs istorijas, kodėl ir kaip, jie klausinės, neva dėl to, kad jiems labai svarbu kaip aš jaučiuosi. Malonu bus kurti netikras istorijas, kad paslėptum tikrąją savo istoriją? Jei šaligatvio plytelės mokėtų kalbėti, jos daug daugiau papasakotų. Apie kiekvieną pėdsaką, apie kiekvieno bato kulniuką, ar supranti Raminta? - Beveik, bet tu man vis dar nepasakei kas jis toks? - Jis niekas, o gal ir viskas... aš nežinau... gal dar viena istorija? - Saulyt, tavo gyvenimas ištisos istorijos. Jei tokių nėra, tu jas pati susikuri. Nors kartą nepabėk anksčiau laiko. O jie bijai – išvažiuok. - Nepajėgsiu, per daug man sudėtinga visa palikti, visa mesti ir išvažiuoti. Tai tolygu bėgimui, nuo niekur iki kažkur. Nebegaliu. Laikas sustoti ir pasilikti čia, ten kur mane pasodino. - Na, bet gal važiuok? Ne dabar, po mėnesio? - Negaliu. - Bijai? - Taip. - Tada sudie. - Sudie. Rašyk. - Sudie. Rašysiu. Raminta uždaro lagaminą ir ištiesia jai raktą. Merginos apsikabina. Suskamba telefonas. Taksi atvažiavo. Raminta uždaro duris, o Ji žiūri pro langą. Vis tebelyja. Lauke taksi vairuotojas nesėkmingai bando „supakuoti“ lagaminą į savo mažutę mašiną. - Cha, net prancūzams vienos mašinos užteko... Ji prisidega cigaretę, veidą prispaudžia prie lango. Paskutinis kartas. Kai ji buvo maža, rudenius leisdavo mažame Suvalkijos kaime, pas močiutę ir tėtuką. Kiekvieną rytą senelis kurdavo krosnį. Į kurią jis sukraudavo visokį šlamštą – senus „Mokslo ir gyvenimo“ žurnalus, jos piešinius, skudurus iš palėpės ir kažkokius neaiškius užrašus su skaičiais, raidėmis ar kitokiais „kringeliais“. Ji sėdėdavo ir žiūrėdavo kaip ugnis palengva naikina spalvas, visa paverčia į pilką masę, kurią paskiau susemia ir išbarsto po laukus. Kaip raganos plaukus arba, dar baisiau, smegenis. Ji atitraukia veidą nuo stiklo. Nusipurto. Dar viena pabaiga. Ir dar į darbą reikia eiti. Krizės metu žmonėms sunku išlaikyti darbo vietas, tai Ji ir saugo saviškę. Nors koks tai darbas – indų plovimas ir keleto intrigų rezgimas. Bet Ji nežino žodžio ne, tad nuolankiai tyli. Ir dirba. Nors rankas gėda ir kam parodyti. Tiek to, nėra kam. Mato jau nebėra. Jis nemirė, jo tiesiog nėra. Be to Ji negali gyventi be Senamiesčio – siaurų gatvelių, užrakintų kiemų. Ji negali apleisti kunigaikščių miesto. Ji negali leisti numirti Žygimanto vėlei. - Reikia išsaugoti, tai kas yra. Bet tai sunku. Nes šiuo metu esu pavargus ir purvina. Ar tu tai supranti? Ar tu supranti kaip yra sunku būti žmogumi, šitame mieste? Ar supranti kaip tai yra sunku šiandien? Ar supranti kaip baisu būti komplikuotai tarp kompleksuotų? Gerai, jei esi tarp žuvų. Gerai, jei esi tarp šunų. Gerai, jei esi parašytas? Gerai, jei numiršti... Ar tu tai supranti, Matai? Ar gera yra išsinerti iš savo kūno ir skrieti? Skristi virš miesto. Virš Onos bažnyčios bokšto. Virš Trijų kryžių kalno. Žiūrėti pro dvylikto aukšto buto langus. Pabelsti į stiklą ir pabėgti. Praskrieti Mano miesto gatvėmis. Nusileisti iki vandens, ir kol dar nepagavo srovė, staigiai iškilti į paviršių? Matai, ar girdi? Matai, ar tu kada nors apie tai pagalvoji? Ne? O aš dažnai... - Ką tu šneki? - Matai, o tau patinka pabaigos? Daug tokių jau turėjai? Viena vienam mėnesiui, kita kitam mėnesiui? Matai, nėra pabaigų. Tik pradžios... Gediminas pastatė pilį ir davė pradžią miestui, kuris jau buvo pradėtas... Mieste išaugo dvasia. Ji sukūrė mus, tave ir mane. Mes susitikom. Simboliškoj vietoj ir simbolišku metu... Ir tarp mūsų niekada nebus pabaigos. Bus tik dar vienas daugtaškis... - Kas tau nutiko? Mes nesimatėm jau gerą mėnesį. Aš išsigandau. Dabar atėjau čia. Ką tu šneki? - Taip, Matai, mėnuo. Gal net visi keturi. Pabaigų nėra. Tik laikas. Laikas nelaukia. Laikas sugriauna pilis. Laikas ištrina vardus. Laikas ištrina veidus. Laikas ištrina prisiminimus. Laikas palieka raukšles. Laikas ištrina iš atminties tai, ko neužfiksavo dailininkas. - Atsimeni , ką tau žadėjau? - Aš šoksiu. - Mes gyvensim. Eime. Mūsų laukia. Mergina ištiesia ranką Matui. Vilnelės vandeniu plaukia spalvoti rudeniniai lapai. Lyja. Tolumoje trenkia perkūnas. Dovilė Katiliūtė Dirbanti studentė. | ||
|
|
Apie projektą | Autorių sąrašas | www.rinkinys.AVgalerija.lt 2009-2011m. |