2009 metų, gruodžio pradžia. Suokalbis

Skirta visiems tiems, kurie palaukia bent antro susitikimo, prieš nuvertinant žmogų.

 Visai netikėtai gimę atradimai greitai virto kūriniu. Šis kūrinys tai nesumeluota tiesa. Norėjau perteikti savo įspūdžius ir viliuosi, jog man tai pavyko. Pasirinkau eseistinį žanrą, kuris panašus į žurnalo straipsnį. Nors ištiesų nesistengiau taikyti į jokį žanrą. Tai tiesiog mano pasidalinimas mintimis, kurias įkvėpė 'Suokalbis' ir jame sutikti žmonės.

Atsidurti toje vietoje tąnakt nesitikėjau. Bet galbūt draugai, o gal pats likimas mane atvedė į tą vietą, apie kurią nemažai girdėjau. Girdėjau ir skaičiau apie ten kažkada egzistavusią bohemišką dvasią. Visuomet žinojau, kad kadanors ten atsidursiu, bet kada - nemąsčiau. Ir tikriausiai būtent tada kai mažiausiai to tikiesi, kažkas pastūmi tave žengti tą žingsnį per slenkstį, kurį lietė ne vieni žinomi žodžiai.

Pirmas kvapas kurį mes pajautėme buvo nežinomybė ir šypsena : negi mes ištikrųjų čia atėjome? Dvi salės. Pirma - pagrindinė, buvo mūsų geidžiama. Ten sėdėjo nemažai žmonių, gan garsiai grojo muzika ir kalbos liejosi nevaržomai. Tačiau ten laisvų vietų mums nebuvo. Todėl įsikūrėme greta esančioje, šiek tiek mažesnėje ir tylėsnėje salėje. Visai čia pat - baras. Siūlantis nedaug. O ir valgio meniu lentoje užrašytas tik vienas patiekalas. Bet mes atėjome čia ne skanauti, atėjome - smalsauti. O kiekvienam smalsiam žvilgsniui reikia drąsos. Tą drąsą mes gana primytiviu būdu įsigijome prie baro. Kadangi drąsa ateina neiškarto, susipaudę prie nedidelio, neišvaizdaus stalo, dalinomės įspūdžiais. Juos regėjome per veidrodį esantį prieš mus ir siūlantį vaizdus iš didžiosios salės. Pasigirdo lėta, romantiška daina. Vyrai pasipūtę plauką, grakščiu žingsneliu svinguoja link moterų. Moterys sukikena, bet pagriebia vyryškus delnus ir pradeda šokti. Staiga susimąstai : ar dar kurnors yra bent šiek tiek panašių vietų į šią? Kur brandaus amžiaus vyrai mįslija kaip nustebinti damas, o šios tuo tarpu rausta iš pasigerėjimo. Šokiui pasibaigus damų rankos išbučiuojamos nežinia ką genialaus galinčių pasakyti lūpų.

Užsisukus nuo veidrodžio, į didžiosios salės pusę, pūpso viską žinanti siena. Įvairių dydžių ir spalvų čia kabo fotografijos tų, kurie čia buvo pirmieji ir būtent jie apgaubė šią vietą ypatinga aura. Vos tik man pradėjus mąstyti apie paslaptingą šios vietos istoriją, apie vakarus, kai buvo skaitoma poezija, kurią poto sėdėdamas mokyklos suole analizuoji, apie žmones iki ryto diskutuojančius apie žodžio prasmę, prie mūsų staliuko priėjo vaikinas ir retoriškai tarė : 'Štai koks dabar Suokalbis'.

Mano pečiai susigūžė patys savaime. Supratau, jog mes tikrai įsibrovėm. Įsibrovėm ten, kur jau yra taisyklės ir kur jau yra žmonės, neitin palankiai sutinkantys naujus vienkartinius užklydėlius. Atsisukus į draugus visų akyse pamačiau sumišimą. Visi supratome, jog tai ne paprasta šių dienų Vilniaus kavinė, kurioje gali garsiai šaukti beprasmius tekstus ir skardžiai juoktis iš nieko. Iškart kilo begalę klausimų, mūsų staliuko pokalbiai nutilo ir visi pasijutome stebimi. Bet prieštarauti ir ginčytis niekas net nedrįstų - juk visi supratome, jog atėjome ten, kur buvome nelaukiami. Bet nusprendėme surizikuoti. Turbūt ši vieta ir yra tokia, kur tu privalai rizikuoti, nes kitaip išeisi be nieko. Ir kaip įprasta tokiai akimirkai - apsimetėme neišmanėliais, kurie tik trumpam nutilo ir vėl lyg niekur nieko tęsė nepabaigtas kalbas. Tuo tarpu žingsnio artumu, už mūsų nugarų vyko kalbos apie mus. Ir niekas net nesistengė nieko slėpti, galbūt tikėjosi, kad patys pajautę nepalaikymą - išeisim. Tačiau to jie nesulaukė ir neapsiraminę prisėdo prie mūsų su tokia drąsa, kurios galima net pavydėti. Susižvalgėm tarpusavy ir prasidėjo kalbos.

Labai palengva viskas įsisiūbavo. Nežinia kodėl jie norėjo su mumis bendrauti, dingo įtarūs žvilgsniai ir prasidėjo kiek neįprastas susipažinimo etapas. Nors tai visai nebuvo panašu į tradicinį susipažinimą. Aš nutilau tam, kad išgirsti kaip tai viskas vyksta ir supratau, kad aplink veliasi įvairaus amžiaus ir įvairaus gyvenimo supratimo žmonių kalbos. Pasigirdo žodžiai apie šėtoną ir šventąją dvasią, apie filmų siužetus, perteiktus žodžiais ir nebyliais veiksmais, apie dvasią, kurį senai nebeegzistuoja, tačiau kiti vis dar ją mena, apie žymius žmones, kurie apie save nešneka, apie filosofinį supratimą, kurį turi nekiekvienas ir apie kitas senai užmirštas temas. Truputi labiau įsigilus, sužinojau, jog vienas iš šių žmonių vis dar kelia koja čia su nostalgijos gumulu gerklėje ir kitus vadina bepročiais. 'Nebe tie žmonės čia. Dabar visi sėdintys tik vaidina, bet ištikrųjų yra nevykėliai. Tam, kad dabar čia ateičiau man prireikė daug drąsos. Taip kaip ir jums.' - paaiškino jis man. Ir nutilo. Bandžiau dar kalbinti, pasijutusi lyg vedama žurnalistinių tyrimų, bet nieko negavau. Supratau, kad perdaug traukiu tą gumą, kuri jau senai nutrūkusi. Palikau tą žmogų su kalbom, kurios buvo paprastesnės ir atsisukau į kitą, kuris vėlė žodžius it siūlus. Pabandžiau viską atnarplioti ir ištraukti man įdomiausią siūlo galą -  pasakojimą apie žmones besirenkančius čia. Ir aš sužinojau, jog prie šalimais stovinčio staliuko sėdi vyras, kuris mažai šneka, tačiau gerai įvaldęs šachmatus. Su juo nedaug kas išdrįsta sėstis prie lentos. Didžiojoj salėj šoka du rašytojai, bet tikriausiai patys jau užmiršo kas yra, nes senai kada padiskuotuoja apie žodžius. Už baro barmenė - visų draugė. Leidžia net gėrimus savo atsinešti, jei tik už tai atitinkamai susimokėsi. Toliau nepažystamasis pradėjo kalbą apie save. Pasigyrė esąs laureatas dėka savo rašomų eilių. Nustebau, jog šiais laikas patys poetai giria savo darbus ir save. Ligi šios dienos maniau, jog vertus dėmesio darbus atliekantys žmonės sėdi kuklioje kėdėje, kai tuo tarpu kiti garsiai jį giria. Turbūt viskas pasikeitė arba aš kalbu su pernelyg gerai save vertinančiu žmogumi. Kalbėti apie save jam patiko ir tai jis darė gan ilgai, kol galų gale aš pradėjau ištiesų abejoti: ar šis, save pernelyg giriantis ir mylintis žmogus yra ką nors sukūręs? Atrodė jis taip pat neinteligentiškai: kažin kiek dienų neplauti marškiniai, tiek pat dienų besilaikantis kūno kvapas, kuris vertė kalbėtis atsargiai ir truputi keistos kalbos sklindančios iš lūpų. Man pasidarė įdomu ir  aš užsirašiau jo pavardę.

Kitą dieną aš to nepamiršau. Į internetinės sveitainės naršyklės laukelį įrašiau jo pavardę ir  radau neblogų rezultatų. Radau taip išgirtąsias eiles, kurias nedelsdama atidžiai perskaičiau. Ir žinot ką? Nors neesu dažna eilių skaitytoja ir analizuotoja, šios eilės man patiko. Tuomet aš susimąsčiau: galbūt ištikrųjų mes pasidarėme pernelyg ciniški ir kritikuojantys vieni kitus? Per greitai ir paviršutiniškai sprendžiame apie praeivius, kurie galbūt neatrodo mums priimtinai. Bet juk gali atsitikti ir taip, kad būtent tas, kurį tu būsi senai nuvertinęs, sukurs žodžius, kurie privers tave nubraukti ašarą ar nusijuokti? Gal per dažnai mes mąstome apie save, savo darbus, savo namą, savo rūbą ir savo gerovę? Gal atėjo laikas vėl atsigręžti vieni į kitus ir pamatyti tarp kokių žmonių mes gyvename?