"Rudens nuotaika"
Paežerės taku geltonos lapų pėdos vaikšto. Bespalvių meldų blunkančiam fone Šiurena saulės pamesti šešėliai. Ramybė nuo tiltelio kalbina gulbes, Ir senos valtys klausosi vandens gelmės. Sustoja laikas Pačiam gražiausiam liūdesy, Pačioj tyriausioje vienatvėj Gamtos ir mano širdyse...
"Mintys"
Vakarą aš myliu ir šaukiu ir žiūriu į tylą, ir verkiu, kalbinu žuvėdrą didelėm akim, kad atneštų sniegą su tylia naktim. Kad atneštų laimę pamestą rūke, Vėjo kad paklaustų, ar užsups mane. Mintys kad užmigtų ir balti sapnai ant sparnų žuvėdros skristų – kur gerai... Pasiilgau savo aš širdies namų, Baldausi ir ieškau – niekaip nerandu. Gal žinai, kur dingo tavo pažadai – Vasaros sutirpo, krito kaip žiedai... Tik vis tiek surasiu medį su lizdu,
Mes trise
gyvensim – medis, aš ir tu...
"Laikas"
Neišbėkit, dienelės baltos, Lyg avelės bailiom akim. Kad galėčiau aš jus pagauti, Ir skaniai skaniai pamaitint.
Duočiau mažą kąsnelį gėrio, Kad gražiai sužaliuotų žole Ir kad tos žolelės paėdę, Jūs pavirstumėt svajone.
Pabėgiokit, mano avelės, Pažiūrėkit akim mėlynom. Čia gi visas turtas kraitelis, Laikas visas – sekundėj vienoj.
" Tik pūkuotos uogos"
Čia tik vakaras, Akis išdegęs. Lekia tarsi šuo Ir seilės tįsta. Čia tik mano baimė. Gal įkąs kam. O gal pamatys,- Vėl protas grįžta.
Kaip erškėčių uogos – Lyg ir gražios, Bet saldumo trūksta. Jos pūkuotos. Kam tas pūkas? Kam žiedai panašūs? Juk ne rožės – Tik pūkuotos uogos…
Lina Kovalevskienė Esu baigusi Vilniaus universitetą, dirbu savivaldos srityje, Ignalinos televizijoje.
|