|
„Dvylika volungių“
(kūrinyje pasakoju apie keturis metų laikus, kuriuos stebiu gyvendama Neries upės krante)
x x x
Lieku krante. Sumerkiau rankas į gyvenimą. Varis tik pasirito gatve - skaičiuoju žingsnius. Sušnarėjo skaičiumi dvylika volungių. Sninga. Patiesiu nėrinių staltiesę - trupinsiu šiaudą, bursiu tyliam pasiaukojimui prasmingiausią kelionę.
x x x
Iškorės lelijos, pragriauš kranto gedulą, Nešis upė giedojimą, žilvičio lumzdeliu jai pabūsiu. Sutrūks, veržę laiką, lankai - garmėsime, griaudėsime pumpuro sprogimą: - Išlaukėme! - Gailią raukšlę žaliaakis apkaišys plunksnomis. Šypsosiuos lyg nuotaka.
x x x
Nutaškys skruostą rusvu taškeliu, pažymės ir vesis į daigo paslaptį - dviese dabar nešiosime kruopštų bitės darbadienį, jos geltonio kvapumą. Medetkos taurelėje - nektaro klampus tekėjimas. Sumerksime akis į medų, kurs molio dubenėlius paslaptimi skandina.
x x x
Sukrito rūkas į saujas - verpiu lino kančią. Krūptelės suskirdę ulbėjimu raini mano dangūs - ilgus trikampius laukiniai paukščiai išnešė: Palauk, juk sugrąžinsime praeities peltakį, galėsi pakilti skambesiu nokstančio aido.
|